Laimingi atsitiktinumai nutinka retai ir netikėtai. Mūsų smegenys nėra prisitaikiusios tokius išgyvenimus patirti kasdien. Jei juos patirtume nuolat, būtume nuolatinėje euforijos būsenoje. Vis dėlto, sutikus „laimingą atsitiktinumą“ – tarsi netikėtą pakeleivį kelyje – apima tikras laimės jausmas. Jo neįmanoma iki galo perteikti žodžiais, tačiau kiekvienas esame jį patyrę bent kartą. Nors šio jausmo tiksliai nusakyti neįmanoma, artimiausiai jį perteikia terminas magiškojo realizmo tapybos propaguotojas, o kartais net tapybos fotošopintoju vadinamas prof. Pranas Griušys.
Kartą susitikusi su Pranu, iš jo sužinojau apie Italo Calvino knygą „Ponas Palomaras“, kurioje jis rašo, kad norint pastebėti nepastebėtą, reikia šiek tiek atitrūkti nuo pasaulio. Kai einame mokėti mokesčių į VMI ar į policijos nuovadą aiškintis dėl baudų, tokios būsenos nepatiri. Turi būti truputį ne šios žemės paukštis. Objektas, daiktas ar reiškinys pasirodo tik tada, kai pats to nori, o kad jis būtų pamatytas, reikia būtent tokio žmogaus, kuris tiesiog eitų pro šalį.
Lietuvių kalboje šis žodis neturi tiesioginio vertimo, tačiau anglų kalboje atrandamas P. Griušio kūrybai artimas terminas – serendipity, reiškiantis „laimingą, netikėtą atsitiktinumą“. Trumpai tariant, tai įžvalgumas, gebėjimas atskleisti kažką naujo, nepastebėto, įdomaus. Būtent P. Griušys vaizduoja tai, ką pamato nekreipdamas sąmoningo dėmesio, bet būdamas atviro suvokimo būsenoje. Kiekvienas iš darbų ir leidžia pažinti, pastebėti elementarią detalę, kuri galėtų likti antrame plane. Tapytojo darbai pasižymi sava istorija, kuri neturi vieno naratyvo – stebint darbus iš vienos ar kitos pusės, galvoje kuriamas vis kitoks pasakojimas, dar labiau papildantis patį paveikslą. Tai vienas menininkų, kurių darbai intelektualiai šmaikštūs, kupini detalių, netikėtų teptuko brūkštelėjimų ir įžvalgų.
Pasidalinti
Nuoroda nukopijuota